Buvo karšta tropinė diena, oro kondicionieriai sukosi kaip pašėlę, prakaito lašai vis tiek varvėjo nuo kaktos. Dirbome biure šioje karštoje šalyje, ėjo paskutinės mano praktikos dienos. Ir kas galėjo pagalvoti, kad išvyksiu į Balkanus atlikti praktikos? Niekas, aš ir pati nustebau, jog pasirašiau šiai avantiūrai. Kai grįšiu į šaltąją Lietuvą, dar ilgai oro kondicionieriaus dūzgimas primins šią nepamirštamą praktiką. Kodėl oro kondicionieriai? Nes be jų nebūtų pavykę išgyventi turbūt nė vienos dienos. Ir ne man vienai – kiekvienas, norintis išgyventi, nenuleipti nuo karščio, čia mėgavosi vėsiu oru, sklindančiu iš ventiliatoriaus.
Kaip viską įsivaizdavau
Įsivaizdavau, kad Sarajeve tiesiog linksmai leisiu laiką ir šiek tiek dirbsiu. Taip pat galvojau, kad įgysiu daug patirties toje srityje, kokioje dirbu. Apie Balkanų žmones buvau girdėjusi teigiamų atsiliepimų, jog jie yra labai draugiški. Tačiau tikraisiais Balkanais laikiau tuos, kurie gyveno piečiau, o čia, Bosnijoje, atrodė viskas rimčiau. Juoba, kad šalis, į kurią atvykau, dar neseniai buvo gniuždoma karo. Tas karas buvo baisus ir neįtikėtinai žiaurus. Dar ir dabar sunku suvokti, kaip viskas galėjo taip baisiai vykti. Taigi, galvojau, kad čia žmonės gal labiau prislėgti ir susimąstę. O be to, dėl klimato maniau, kad bus šilta. Man pabosta ilgos šaltos lietuviškos žiemos, o ir vasaros kartais nuvilia, kai merkia kiauras dienas. Taigi, tikėjausi, kad čia tikrai įdegsiu ir turėsiu progą pasivaikščioti su suknele ar šortais.